Interviu e-portalui alfa.lt
Gongo meistras ir garso terapijos specialistas Raimondas Binkauskas – ypatingas žmogus, gebėjęs „sukurti“ ne tik save, bet ir padėti kitiems. Mums teko didžiulė garbė pabendrauti su gerbiamu Raimondu ir išsiklausinėti įvairių dalykų.
Esate gongo meistras, menininkas, garso terapijos praktikas... Paaiškinkite paprastiems skaitytojams, ką reiškia „gongo meistras“ ir „garso terapijos praktikas“?
Ką reiškia tie terminai? Atsakysiu iš „kitos pusės“. Tai spąstai. Pakliuvę į juos, nustojame gyventi. Susitapatinti su pavadinimu – tai apriboti save proto nubrėžtose ribose. Kai tai darome visose srityse (panašu, kad didžiąja dalimi taip ir yra) ir bendraujame taip, tada gyvenimas tampa vaidmenų teatru. Ir kančia sau ir aplinkiniams. Šiuo požiūriu tai – didžiausia tragedija mūsų šiuolaikiniame pasaulyje, vedanti ten, kur niekas iš esmės nenori pakliūti. Kai nebematome ir nebegyvename esminiais dalykais, tampame savo pačių sukurto žaidimo vergais, o žaidimas, kaip matome iš to, ką matome, švelniai tariant, tragiškas... Nors esmė lieka nepakitusi.
Esmės į žodžius neįsprausi, ji gyva. Kai nesame į nieką įsikibę mintimis, jausmais, lūkesčiais, tada esmė reiškiasi mumis. Tada ir menas tampa gyvas, muzika – gyvybės versme, betarpiškai persmelkiančia savo esatimi, kiekvienas darbas, kūrinys, gaminys tampa pilnas gyvybės. Kai menininkas kuria meną kaip menininkas, ar, apskritai, kai ką nors darome galvodami, kad žinome, kaip, tai rezultatas – tik sustingęs vaizdas. Vien tik forma. Nuotrauka žymiai gyvesnė.
Kiekvienas garso terapijos užsiėmimas yra kaskart naujas. Kiekvienas gongo dūžis yra dabarties pulsas. Pilnatvė, kuri skleidžiasi gongo garsais, yra ta gyvybė, kuri yra mumyse, ta pati dieviškoji kuriančioji vibracija, nuo seno vadinama Anahata Nada arba OM. Žmogus, grojantis gongu, atsiduria centre tos kuriančiosios gyvybės galios, be minčių, be strategijos, be savo asmenybės kažkokių bruožų, be vertinimų, neutralioje proto būsenoje, vadinama turiya.
Jūsų trumpoje biografijoje rašoma, kad atsitiktinai atradote obertoninį dainavimą... Papasakokite, kaip tai įvyko ir kas tas obertoninis dainavimas?
Labiau tiktų žodis natūraliai, nei atsitiktinai. Kada juokinga – juokiamės, kai skauda – dejuojame, tai – natūralios kūno reakcijos. Užėjus stipriam skausmui pastebėjau, kad po kai kurių garsų apima labai keista būsena, tarsi sustoja mintys apie skausmą, nors jis ir nepraeina. Iš dalies tai nutinka dėl to, kad dėmesys nukreipiamas į garsus, bet po jų taip pat skausmas pasidarė tarsi nereikšmingas, čia sunku man apibūdinti.
Tuo metu buvau vaikas (ir dabar dar kartais), tai po to, reikia ar nereikia, visaip keistai tais garsais ir žaisdavau. Labai greitai supratau, kada galima, kada ne, ir tai tapo tarsi vaistas. Tariant garsus pasigirsdavo dar papildomų garsų, kurių lyg ir netardavau, bet jaučiau, kad būtent su jais keičiasi mano emocinė, fizinė būsena. Tie papildomi garsai ir yra obertonai, virštoniai.
Yra keletas obertoninio dainavimo būdų, kai vienu metu dainuojamos dvi ir daugiau natų. Prieš porą metų turėjome pirmuosius Lietuvoje tradicinio mongoliškojo Khoomii dainavimo mokymus, kuriuos vedė šio dainavimo meistras Michaelas Ormistonas.
Dabar pats esate mokytojas... Kaip padedate žmonėms?
Man labai patinka atrasti tą patį dalyką iš naujo. Jis visada kitoks. Kai kalbi apie kažką ne pirmą kartą, atrodo, tarsi pats pirmą kartą girdėtum iš savo lūpų. Ne iš atminties, bet iš naujo patirdamas šiuo momentu. Mes dalijamės dabarties akimirka. Man tai – stebuklingas momentas, pati gražiausia muzika.
Kada groja gongai, kiti instrumentai, žmonės paprastai guli užmerkę akis, „būna garsuose“. Gongo garsai – tai ta harmonijos terpė, kur viskas grįžta į harmoniją. Garso terapijos vienas iš principų yra sinchronizacija, susiderinimas. Viskas vyksta labai natūraliai, pats organizmas suranda savo kelią į savigydą, tiek fizinę, tiek dvasinę.
Kokie ir kokiu tikslu žmonės į jus kreipiasi? Ar po jūsų vedamų meditacinių užsiėmimų išeina pašviesėję, atsigavę, apsivalę, spindintys iš vidaus ?
Tikslų ir motyvų yra įvairių ir dažnai nesąmoningų. Bet tai nėra tas dalykas, kuriam reiktų teikti dėmesį. Tikslas neturėtų tapti statiška pozicija, nes kas žino, kodėl yra taip, kaip yra, ir kaip turėtų būti? Kai nebelieka tikslo ir ketinimo, atsiveria didžiulė terpė stebuklui. Kokia yra riba tarp „Dieve, duok man“ ir „teesie Tavo valia“?
Paprastai mes pasidalijame savo patyrimais po garsų sesijos, jie būna labai įdomūs. Dažniausiai jaučiuosi kaip vaikas, atrodo, kiekviena esybės dalelė tampa ramiu džiaugsmu.
Ar jūsų veiklą galima pavadinti kažkuo nežemišku? Stebuklingu? Ypatingu? Juk tai, ką jūs darote, yra tikrų tikriausias stebuklas: netradiciniais būdais padedate žmonėms...
Pats gyvenimas yra stebuklas. Ypatingas. Patys uždarome, sukuriame sau kliūtis ir po to sprendžiame, kaip jas įveikti. Tada mokomės tų dalykų, kurie mums iš prigimties natūralūs. Ir dar mokame už tai pinigus. Iš esmės, pats žmogus sau padeda, juk kaip gali padėti tam, kuris to nenori? Niekaip.
O tai, kas dabar laikoma netradiciška, yra tikrų tikriausia tūkstantmetinė tradicija daugelyje sričių.
Kaip manote, ar šiuolaikinis pasaulis yra atjaučiantis pasaulis? Ar tie žmonės, kurie ateina pas jus, nebėga nuo pasaulio, nuo to gyvenimo, kuris verda šalia?
Manau, kad taip. Jis yra toks, kokie esame su savimi pačiais, savo artimaisiais ir kitais žmonėmis, su gamta ir viskuo, kas mus supa. Tai – mūsų erdvė, ir kaip mes joje tvarkomės, kokią aplinką puoselėjame, tą ir skleidžiame. Tai nėra daug, kita vertus, galbūt tiek ir užtektų, kad pasaulis taptų kitoks.